„Dvi kartos – dvi linijos“
Parodoje „Dvi kartos – dvi linijos“ pristatomi tėvo ir dukros, mokytojo ir mokinės – Virginijaus Kašinsko ir Martynos Kašinskaitės – piešiniai. Tai dviejų kartų kūrėjų dialogas, kuriame susitinka patirtys, pasaulėjauta ir skirtingos meninės kalbos formos. Ekspozicijoje rodoma tiek ankstyvoji, tiek vėlyvoji abiejų autorių kūryba, atskleidžianti, kaip per laiką brendo jų vaizduotės pasauliai ir linijos mąstysena. Parodoje persipina dvi meninės trajektorijos – dviejų kūrėjų pasauliai, kurie, nors ir saviti, kalba ta pačia kalba – piešinio. Virginijaus Kašinsko kūryboje piešinys yra ne tik meninė išraiška, bet ir pagrindinis mąstymo bei pasaulio suvokimo įrankis. Linija jam tampa gyvu būties liudijimu, jungiančiu žmogų, gamtą ir mitą. Jo darbuose figūra, mitas ir simbolis susilieja į vieną visumą, atveriančią archetipinius žmogaus egzistencijos sluoksnius. Parodoje pristatomi darbai „Vandenis ir undinė“, „Medinčius“, „Vėjopatis“, „Vaisingumo akmenys“ išryškina šį santykį tarp regimo ir neregimo pasaulio, tarp dabarties ir archajinės atminties. Martynos Kašinskaitės kūryboje linija įgauna šiuolaikinę skaitmeninio piešinio formą, tačiau išsaugo klasikinės grafikos jautrumą ir preciziką. Menininkė tyrinėja žmogaus ir gyvūno santykį, jų bendrabūvį ir dvasinę sąsają. Jos darbuose gyvūnas tampa žmogaus kompanionu, lydinčiu per vidinius pasaulius ir mitinius peizažus. Tėvo ir dukros kūryboje atpažįstamas ryšys – ne tik kraujo, bet ir idėjų, pasaulio matymo bei meninės mąstysenos. Virginijus Kašinskas daugelį metų buvo savo dukros mokytojas – tiek piešimo subtilybių, tiek mąstymo per liniją prasme. Martyna šį palikimą tęsia savaip – jungdama tradiciją su šiuolaikinėmis technologijomis, perteikdama piešinio galią naujais būdais. Ši paroda – tai dviejų kūrėjų pokalbis apie liniją kaip atmintį, kvėpavimą ir tiltą tarp kartų. „Dvi kartos – dvi linijos“ kviečia žiūrovą patirti, kaip piešinys tampa kalba, kuria galima kalbėti be žodžių – apie žmogų, mitą ir pasaulį, kuriame abu autoriai randa savitą tiesą ir darną.
Virginijaus Kašinsko piešiniai
Virginijaus Kašinsko piešinių paroda kviečia ne tik žiūrėti, bet ir matyti, ne tik stebėti, bet ir jausti. Tai paroda apie sąmonę, jos veidrodžius ir jos galią kurti. Piešinys čia tampa universalia kalba, jungiančia laikus, kultūras ir žmones. Tai meno, filosofijos ir gyvos minties susitikimas.
Dailininkas – kūryboje piešinius naudoja kaip tyrimo priemonę – sąmonės, pasaulio ir būties suvokimo būdą. Jo figūriniai ir mitologiniai piešiniai – tai struktūros, kuriose linijos, simboliai ir formos kuria daugiaprasmius laukus. Šiuose piešiniuose susipina mitologija, dvasiniai archetipai, filosofinės nuojautos ir šiuolaikinė žmogaus patirtis.
Svarbi kūrybos dalis – mitologiniai personažai: Vėjopatis (vėjo dievas), Medinčius (miško dvasia), vaisingumo akmenys. Jie atskleidžia archajinį pasaulio suvokimą, kuriame žmogus ir gamta yra neatsiejami. Šie vaizdiniai primena ne tik senųjų kultūrų simboliką, bet ir šiuolaikinio žmogaus ryšio su pasauliu paieškas.
Kašinsko piešiniai veikia kaip sąmonės atspindžiai – jie ne tik perteikia matomą vaizdą, bet ir kviečia įėjti į erdvę, kurioje “mintis, pojūtis ir vaizdas” susilieja į vieną visumą. Tai nėra tik menas – tai egzistencinis pokalbis su pasauliu.
Martyna Kašinskaitė
“Puslapiai is eskizų sąsiuvinio” Savo kūryboje daug dėmesio skiriu žmogaus ir gyvūno santykiui, jų tarpusavio ryšiui bei pasaulių susiliejimui. Man įdomi simbiozė tarp žmogaus ir gyvūno – ne kaip priešybių, o kaip vienas kitą papildančių būtybių, tarp kurių vyksta tylus, organiškas dialogas. Mano piešiniuose gyvūnai dažnai įgauna milžiniškas, mitines formas, o žmogus tampa mažesnis – tai būdas parodyti, kad be gamtos, be mitų ir senųjų būtybių žmogaus pasaulis būtų tuščias.
Mėgstu kurti pasakojimus, primenančius senąsias legendas – apie milžinus, mitines būtybes ir fantastinius gyvūnus, kurie išreiškia žmogaus emocijas, baimes ir troškimus. Mano darbuose gyvūnas yra ne tik simbolis, bet ir kompanionas, atspindintis žmogaus vidinį pasaulį.
Piešinys, grafitas ir popierius man – laisviausia išraiškos forma. Kai nėra spalvų, lieka tik linija ir dėmė, kuriose galiu perteikti mintį ir būseną be pertekliaus. Būtent šioje santūrioje technikoje randu daugiausia erdvės emocijai, tylai ir atviram jausmui.
Šiuo metu daugiausia dirbu skaitmeninio piešinio (digital art) technika, tačiau tradicinis piešinys man išlieka pagrindine meninės kalbos šaknimi – vieta, kur viskas prasideda. Mano kūryba jungia klasikinės grafikos discipliną su šiuolaikinio vaizdo pasauliu, kur mitas, gyvūnas ir žmogus egzistuoja tame pačiame kvėpavime.