Kategorija: Piešiniai

Piešinys – sąmonės veidrodis
Piešinys ne tik linija ant popieriaus arba drobės. Tai sąmonės atspindys, veidrodis, kuriame žmogus mato ne išorinį pasaulį, o save jame. Kiekviena linija , forma, ženklas gimsta iš vidinės būsenos, iš žmogaus santykio su tikrove. Piešdamas žmogus ne tik atkuria, bet ir perkuria pasaulį.
Nuo pat žmonijos aušros piešinys buvo pirmoji kalba – dar prieš žodį, prieš raštą, prieš mokslo sąvokas. Senieji piešiniai urvuose, šventyklų sienose ar akmenyse fiksavo, stiprino ir keitė tikrovę. Jie buvo skirti bendrauti su nematomu, su dvasia, su pačiu kosmosu. Todėl piešiniui buvo priskiriama magiška galia – jis galėjo saugoti, pritraukti, įkvėpti, keisti.
Religinis piešinys buvo ir yra šventas ženklas, kuriame įsikūnija idėjos, dvasios ir dievai. Jis tapo tarpininku tarp pasaulių. O visuomenėse – nuo senųjų laikų iki šiandien – piešinys naudojamas formuoti sąmonę, kurti bendrą tapatybę, įtvirtinti vertybes ar jas keisti.
Ši galia neišnyko. Net ir šiandien, kai egzistuoja fotografija, skaitmeniniai vaizdai ir dirbtinis intelektas, žmogus piešia. Nes piešinys – tai ne technologija, o sąmonės veikimas. Jis išreiškia tiek sąmoningas intencijas, tiek pasąmonės gelmes. Jis kuria ir griauna, įtvirtina ir išlaisvina. Šiuo metu skaitmeninių technologijų pagalba piešinys kuria virtualius pasaulius kurie artėja prie esamos tikrovės pakaitalo, kada žmogaus sąmonė rinksis kuriame pasaulyje pageidaus išgyventi patirtis.
Piešinys veikia tiek kūrėją, tiek žiūrovą. Jis gali tapti apeiginiu veiksmu, poetiniu tekstu, filosofine mintimi arba net energijos šaltiniu. Piešinys – tai tiltas tarp žmogaus vidaus ir pasaulio, tarp matomo ir nematomo, tarp laikinumo ir amžinybės.
Todėl piešinys yra viena iš galingiausių sąmonės išraiškų ir įtakos priemonių. Tai sąmonės veidrodis, atspindintis, kas mes esame, ir kartu formuojantis, kuo tampame ir kokią išgyvename tikrovę.

Virginijaus Kašinsko piešiniai

Virginijaus Kašinsko piešinių paroda kviečia ne tik žiūrėti, bet ir matyti, ne tik stebėti, bet ir jausti. Tai paroda apie sąmonę, jos veidrodžius ir jos galią kurti. Piešinys čia tampa universalia kalba, jungiančia laikus, kultūras ir žmones. Tai meno, filosofijos ir gyvos minties susitikimas.
Dailininkas – kūryboje piešinius naudoja kaip tyrimo priemonę – sąmonės, pasaulio ir būties suvokimo būdą. Jo figūriniai ir mitologiniai piešiniai – tai struktūros, kuriose linijos, simboliai ir formos kuria daugiaprasmius laukus. Šiuose piešiniuose susipina mitologija, dvasiniai archetipai, filosofinės nuojautos ir šiuolaikinė žmogaus patirtis.
Svarbi kūrybos dalis – mitologiniai personažai: Vėjopatis (vėjo dievas), Medinčius (miško dvasia), vaisingumo akmenys. Jie atskleidžia archajinį pasaulio suvokimą, kuriame žmogus ir gamta yra neatsiejami. Šie vaizdiniai primena ne tik senųjų kultūrų simboliką, bet ir šiuolaikinio žmogaus ryšio su pasauliu paieškas.
Kašinsko piešiniai veikia kaip sąmonės atspindžiai – jie ne tik perteikia matomą vaizdą, bet ir kviečia įėjti į erdvę, kurioje “mintis, pojūtis ir vaizdas” susilieja į vieną visumą. Tai nėra tik menas – tai egzistencinis pokalbis su pasauliu.