Kosmogoniniai mitai mitologijoje yra esminiai – žmogaus sugrįžimo amžinybėn priemonė. Lietuvių mitologijoje būdingas dangaus kūnų kultas. Viena iš pagrindinių garbinimo objektų buvo Saulė ir Mėnulis, Aušrinė bei Vakarinė žvaigždės… Saulė Motinėlė, o Mėnulis buvo laikomas Saulės vyru, nakties viešpačiu, serginčiu laiką ir maerialųjį pasaulį. Lietuviai į dangų ir kosmosą žvelgia kaip į tapatų žemiškojo pasaulio tęstinumą.
Virginijus Kašinskas
Saulės vaikai – žemė ir žvaigždės,.
Saulelė-motinėlė
Mėnulis-tėvulis
Sietynas-brolelis
Žvaigždelės-seselės
LLD, t.III,p.250/1
Tradicinė kultūra, glaudžiai susijusi su gamtos ciklais ir kosmosu, senovinėje žemdirbių kultūroje išsaugojo etinius, estetinius ir Dievo suvokimo principus, galinčius padėti atkurti prarastąją pusiausvyrą ir harmoniją. Tie principai ir vieningos Visatos suvokimas nepradingo nebūtyje, juos įmanoma atgaivinti. Jie egzistuoja ir gyvai, ir yra užkoduoti tradicinės kultūros liudijimuose ir kosminių universaliųjų struktūrų esmėje – jų gebėjime formuoti harmoningą mąstančiojo žmogaus sąmonę. Tad supratę ženklus ir jų simbolius galėtume iš naujo suprasti harmoniją.
Valdis Celms. Baltų raštai ir ženklai.