Žemės vartai

 

Kaip ir visos pasaulio tautų kultūros, taip ir lietuvių tauta yra turtinga savo mitologiją, ir turi pasaulio sąrangos modelį, kurio sudėtyje yra senovės lietuvių mitologija. Čia mitologija reiškia pasaulio ir žmogaus kertinių gyvenimo prasmių aprašymą vaizdiniais, kuriuose įvairūs gyvūnai, augalai, daiktai ar reiškiniai išreiškia giluminius žmogaus būties klodus. Ir šiandiena mūsų sąmonėje glūdi archetipinių (mitologinių) pasaulio suvokimo modelių likučiai, kuriems būdingas sudvasintas žmogų supančio pasaulio reiškinių suvokimas. Be centrinės Dievo sampratos mitologijoje gausu įvairių dievybių, deivių, laumių ir kitų antgamtinių būtybių, kurios senovės žmogaus sąmonėje ir jo kasdieniam gyvenime turėjo savo vietą ir paskirtį.
Mitologijoje kosmogoniniai mitai yra esminiai – kurie yra sugrįžimo amžinybėn priemonė (paveikslas „Žemės vartai“, “Kosmogonijos 1,2,3,4,5”). Seniausioje kosmogoninėje mitologijoje atsirado antgamtiška Pramotė – gimdytoja (paveikslas „Pramotė“), ji buvo Didžioji motina, kuri buvo laikoma didžiąja motina, gimdytoja, vaisingumo globėja tapatinama su Žeme ir dažnai ji vadinama Žėme-motinėle.
Viena iš seniausių totemistinės religijos sričių yra medžių, augalų kultai. Medžiais – totemai, medžiai – prosenelių vėlių buveinės (liepa, beržas, eglė, kriaušė, obelis). Ir dabar dažnai žmogaus žuvimo bei kapo vietoje sodinami toteminiai medžiai. Toteminiai paukščiai – gegutė, pelėda, lakštingala kuriuose, manoma, taip pat įsikūnydavusios protėvių vėlės. Paveiksle „Paukščių choras“ nutapyta kriaušė pilna paukščių kurios viršūnėje tupi gegutė, taip pat paveiksle „Gražioji paukštė“, kurioje įsikūnijusi vėlė.
Žalčio totemo kultas (paveikslas „Žaltys“) išliko ir tada kai sustiprėjo prosenelių kultas.
Svarbią vietą lietuvių mitologijoje užėmė ugnies kultas. Ugnis kaip pasaulių tarpininkė lietuvio sąmonėje ir šiandien funkcionuoja nekrokulto tradicijoje. Ugnies kultą galima suskirstyti į keletą dalių.

Senovinis:

  1. Amžinosios ugnies kūrenimas ir garbinimas ant alkakalnių ir prie šventųjų medžių – ąžuolų.
  2. Namų židinio ugnies garbinimas.

Nūdienos:

  1. Ugnis kaip pasaulių tarpininkė lietuvio sąmonėje šiandien funkcionuoja nekrokulto tradicijoje.
  2. Ugnies deginimas įvairių švenčių metu.

Vienas iš mitinio pasaulio vietų Žemaitijoje buvo Šatrijos alkakalnis (paveikslas „Šatrija“) ant kurio stovėjo senojo tikėjimo stabai (paveikslas „Žemaičių stabas“) ir buvo kūrenama amžinoji ugnis (paveikslai „Ugnis“, „Liepsna“) Ugnies prižiūrėtojai buvo žynių luomo atstovai vaidilos ir vaidilutės( paveikslas „Ugnis“, „Vaidilutė“, „Aukojimas“).
Didžiosios Rasos šventės (Joninės) iki mūsų dienomų švenčiamos ant Rambyno kalno. Rasos šventė susieta su saulės ir vandens garbinimo kultu ir sutampa su ilgiausiu dienos laikotarpiu birželio 24-29d. (paveikslas „Joninių paparčiai“, „Dienovidžio saulė“).
Lietuvių mitologijoje buvo būdingas ir dangaus kūnų kultas. Viena iš pagrindinių garbinimo objektų buvo Saulė ir Mėnulis. Lietuvoje buvo paplitę ir akmens totemai. Stabakūliai – akmeniniai stulpai, buvo manoma kad juose įsikūnija mirusiųjų vėlės, juos statydavo ant mirusiųjų kapų. Ir nūdieną akmenys yra gerbiami, jie statomi kapinėse, kelių sankryžose, prie įvažiavimo į sodybą ir t.t.
Dubenuotieji akmenys buvo kaip aukurai, ant kurių dėdavo aukas, šie akmenys su saulės, mėnulio, žvaigždžių atvaizdais bei jų simboliais liudija apie dangaus kūnų kultą, ant jų dėdavo aukas (paveikslas „Aukojimas“ nutapytas pagal dubenuotąjį akmenį, kuris randasi prie Minijos upės, netoli Klaipėdos).

Virginijus Kašinskas.

Papildomai žiūrėti: http://www.vydija.lt